Erdvė mus veikia labiau, nei manome
Muziką galime išjungti, knygą užversti, iš muziejaus išeiti. Tačiau architektūra nuo kitų meno formų skiriasi tuo, kad jos poveikio negalime taip lengvai pasirinkti. Didžiąją gyvenimo dalį praleidžiame erdvėse, kurias kažkas suprojektavo, ir net tada, kai į jas nekreipiame dėmesio, mūsų smegenys nenustoja jų suvokti.
Įdomu tai, kad aplinka gali veikti ne tik mūsų savijautą, bet ir tai, kaip mąstome.
Kaip aplinka veikia mūsų mąstymą
Sarah Williams Goldhagen knygoje „Welcome to Your World“ aptaria tyrimą, kuriame aukštesnės lubos buvo siejamos su abstraktesniu, kūrybiškesniu mąstymu. Tyrėjai tai aiškino didesnės erdvės sukeliamu laisvės pojūčiu. Tuo tarpu labiau apibrėžta aplinka tam tikrose situacijose gali padėti sutelkti dėmesį į konkrečias detales.
Žinoma, tai nereiškia, kad aukštos lubos savaime padaro mus kūrybiškesnius. Tačiau šis pavyzdys atskleidžia kai ką svarbaus: net erdvės proporcijos, kurias paprastai laikome architektūriniu ar estetiniu pasirinkimu, gali turėti reikšmės mūsų pažintiniams procesams.
O kas nutinka, kai tokioje aplinkoje praleidžiame ne kelias minutes, bet daugelį metų?
Vienas įdomiausių Goldhagen aptariamų pavyzdžių - Londono taksi vairuotojų tyrimai. Norėdami gauti licenciją, jie turėjo išmokti sudėtingą miesto gatvių tinklą ir įsiminti daugybę maršrutų. Tyrėjai pastebėjo su šiuo intensyviu mokymusi susijusių pokyčių hipokampe - smegenų srityje, svarbioje atminčiai ir erdvinei orientacijai.
Tai nėra įrodymas, kad kiekvienas kambarys tiesiogiai keičia mūsų smegenų struktūrą. Tačiau šis tyrimas primena, kad mūsų santykis su fizine aplinka nėra vien pasyvus stebėjimas. Mokydamiesi joje orientuotis, kaupiame patirtis, kurios formuoja mūsų gebėjimus. Ir šis santykis neapsiriboja vien orientacija.
Kai erdvė reikalauja pastangų
Prisiminkime erdvę, kurioje jautėmės ne savo vietoje. Galbūt įspūdingą viešbutį, kuriame nedrįsome nieko paliesti, arba modernų pastatą, kuriame buvo sunku suprasti, kur eiti. Tokiose vietose nepatogumą kartais sukelia ne akivaizdus funkcijos trūkumas, o pojūtis, kad erdvė nėra skirta mums.
Kitoje aplinkoje gali būti priešingai. Nesunkiai randame, kur pasidėti daiktus, kur prisėsti, kaip naudotis apšvietimu. Galime atsipalaiduoti, nes aplinka nereikalauja nuolatinių pastangų.
Šios detalės svarbios ne vien dėl patogumo. Jos gali formuoti mūsų santykį su vieta - ar jaučiamės joje laukiami, ar turime prie jos prisitaikyti.
Man tai viena įdomiausių sąsajų tarp architektūros ir svetingumo. Gerai apgalvota erdvė gali perteikti labai paprastą, bet svarbią žinutę: apie žmogaus poreikius čia buvo pagalvota. Ir tam nebūtinai reikia įspūdingos architektūros ar didelių investicijų.
Pokytis prasideda nuo supratimo
Goldhagen aptaria Melburno miesto centro pavyzdį, kur anksčiau mažai naudojami skersgatviai, pritaikius nedidelius architektūrinius sprendimus, tapo gyvybingomis susitikimų vietomis. Naujos vietos prisėsti, mažos kavinės, aiškesnė erdvių struktūra ir apšvietimas pakeitė tai, kaip žmonės šiomis vietomis naudojosi. Šis pavyzdys įdomus tuo, kad pokytis prasidėjo ne nuo siekio sukurti įspūdingesnę aplinką, o nuo supratimo, kas paskatintų žmones joje būti.
Tą patį principą galima pritaikyti ir gerokai mažesniu masteliu - namuose ar svečiams skirtose erdvėse. Kartais pakanka geriau suprasti, kodėl tam tikra vieta nenaudojama, kodėl joje nepatogu ar ko trūksta kasdienei veiklai.
Būtent todėl, vertindama erdvę, pirmiausia stengiuosi suprasti ne tai, ką joje būtų galima pakeisti vizualiai, o kaip ji iš tiesų veikia žmogaus gyvenimą.
Kiekvienas erdvės sprendimas gali būti estetiškai nepriekaištingas, tačiau jo vertė atsiskleidžia tik tuomet, kai erdvėje atsiranda žmogus.
